Kaip statinai iš tikrųjų veikia, paaiškina, kodėl jie iš tikrųjų neveikia.

Stephanie Seneff

[email protected] Kovas 11, 2011

1. Įžanga

Statinų pramonė jau trisdešimt metų mėgaujasi nuolat didėjančiu pelnu, nes randa vis daugiau būdų, kaip išplėsti gyventojų, kuriems gali būti taikomas gydymas statinais, apibrėžimą. Didelio mąsto, placebu kontroliuojami tyrimai parodė, kad statinai gali žymiai sumažinti širdies priepuolių dažnį.Didelis cholesterolio kiekis kraujyje iš tiesų yra susijęs su širdies ligomis, o statinai, trukdydami organizmo gebėjimui sintetinti cholesterolį, yra labai veiksmingi mažinant jo kiekį. Širdies ligos yra pirmoji mirties priežastis JAV ir vis dažniau visame pasaulyje. Kas blogai su statinais?

Prognozuoju, kad statinų vaistų populiarumas tuoj baigsis ir tai bus didelis šių vaistų populiarumo nuosmukis. 1950 metais talidomido katastrofa ir 1990 pakaitinės hormonų terapijos fiasko nublanks prieš dramatišką statinų pramonės kilimą ir nuosmukį. Matau, kad potvynis pamažu artėja, ir tikiu, kad jis ilgainiui virs potvynio banga, tačiau nuolat atsiranda klaidingos informacijos, todėl tai gali užtrukti metų metus.

Per pastaruosius kelerius metus daug laiko praleidau tyrinėdamas medžiagų apykaitos, diabeto, širdies ligų, Alzheimerio ir statinų vaistus. Iki šiol ne tik skelbiau darbus internete, bet ir kartu su bendradarbiais paskelbiau du žurnalo straipsnius, susijusius su medžiagų apykaita, diabetu ir širdies ligomis (Seneff1 ir kt., 2011) ir Alzheimeriu (Seneff2 ir kt., 2011).

Šiuo metu analizuojami dar du straipsniai, susiję su esminiu cholesterolio sulfato vaidmeniu metabolizmo procesuose (Seneff3 ir kt., Seneff4 ir kt.). Domėtis mane paskatino poreikis suprasti, kaip vaistas, trukdantis cholesterolio, žmogaus gyvybei būtinos maistinės medžiagos, sintezei, gali turėti teigiamos įtakos sveikatai. Pagaliau radau paaiškinimą dėl akivaizdžios teigiamos statinų naudos, kuriuo galiu tikėti, bet kuris tvirtai paneigia mintį, kad statinai turi apsauginę funkciją. Tiesą sakant, drąsiai teigsiu, kad niekas neatitinka statinų terapijos reikalavimų, o statinų vaistai gali būti apibūdinami kaip toksinai.

2. Cholesterolis ir statinai

Pirmiausia norėčiau iš naujo išnagrinėti teiginį, kad statinai sumažina širdies priepuolių dažnumą trečdaliu. Ką tai reiškia? Meta tyrimas, apžvelgęs septynis vaistų tyrimus, kuriuose iš viso dalyvavo 42 848 pacientai, trukmė 3-5 metai, parodė 29 % sumažėjusią didelių širdies sutrikimų riziką (Thavendiranathan ir kt., 2006). Tačiau kadangi šioje grupėje širdies priepuoliai buvo reti, absoliučiais skaičiais tai reiškia, kad 60 pacientų turėtų būti gydomi vidutiniškai 4,3 metų, kad vienas iš jų būtų apsaugotas nuo vieno širdies priepuolio. Tačiau iš esmės visi jie patirs stipresnį silpnumą ir psichikos nuosmukį. Prie šio fakto išsamesnės analizės grįšiu vėliau šiame darbe.

Žalos dėl statinų anticholesterolio mitologijos poveikis yra daug didesnis nei poveikis, iš tikrųjų vartojant statinų tabletes. Cholesterolis buvo demonizuotas statinų pramonės, todėl amerikiečiai buvo priversti vengti visų maisto produktų, kuriuose yra cholesterolio.Tai rimta klaida, nes organizmui tenka daug didesnė našta sintetinti pakankamą cholesterolio kiekį organizmo poreikiams patenkinti, be to, prarandamos būtinos maistinės medžiagos.Man skaudu žiūrėti, kaip kažkas nulupa kiaušinį ir išmeta trynį, nes jame yra „per daug“ cholesterolio. Kiaušiniai yra labai sveikas maistas, tačiau trynyje yra visų svarbių maistinių medžiagų. Amerikiečiai šiuo metu susiduria su plačiai paplitusiu kelių svarbių maistinių medžiagų, trūkumu, kurių gausu maisto produktuose turinčiuose cholesterolio, tokių kaip cholinas, cinkas, niacinas, vitaminas A ir vitaminas D.

Cholesterolis yra nepaprasta medžiaga, be kurios mes visi mirtume. Yra trys skiriamieji veiksniai, suteikiantys gyvūnams pranašumą prieš augalus: nervų sistema, mobilumas ir cholesterolis. Cholesterolis, kurio nėra augaluose, yra pagrindinė molekulė, leidžianti gyvūnams judėti ir turėti nervų sistemą.Cholesterolis pasižymi unikaliomis cheminėmis savybėmis, kurios panaudojamos lipidų dvisluoksniuose, supančiuose visas gyvūnų ląsteles: didėjant cholesterolio koncentracijai, mažėja membranos sklandumas iki tam tikros kritinės koncentracijos, po kurios cholesterolis pradeda skystėti (Haines, 2001).Gyvūnų ląstelės panaudoja šią savybę, kad įvyktų jonų transportavimas, kuris yra būtinas tiek mobilumui, tiek nervinių signalų pernešimui. Gyvūnų ląstelių membranose yra daug specializuotų sričių, panašių į salas, vadinamų lipidų plaustais. Didelės koncentracijos cholesterolis kaupiasi lipidų plaustuose, todėl jonai gali laisvai tekėti per šias uždaras sritis. Cholesterolis taip pat atlieka lemiamą vaidmenį nelipidinių plaustų srityse, nes neleidžia mažiems įkrautiems jonams, daugiausia natrio (Na+) ir kalio (K+), nutekėti per ląstelių membranas.Jei cholesterolio nebūtų, ląstelės turėtų išleisti daug daugiau energijos, traukdamos šiuos nutekėjusius jonus atgal per membraną prieš koncentracijos gradientą.

Be šio esminio vaidmens pernešant jonus, cholesterolis yra vitamino D3, lytinių hormonų, estrogeno, progesterono ir testosterono bei steroidinių hormonų, tokių kaip kortizolis, pirmtakas.Cholesterolis yra absoliučiai būtinas visoms mūsų ląstelių membranoms, kur jis apsaugo ląstelę ne tik nuo jonų nutekėjimo, bet ir nuo membranos riebalų oksidacijos pažeidimo. Nors smegenyse yra tik 2% kūno svorio, jose yra 25% kūno cholesterolio.Cholesterolis yra gyvybiškai svarbus smegenims perduodant nervinius signalus sinapsėse ir per ilgus aksonus, kurie perduoda signalus iš vienos smegenų pusės į kitą. Cholesterolio sulfatas atlieka svarbų vaidmenį riebalų apykaitoje per tulžies rūgštis, taip pat yra ne mažiau svarbus imunitetui apsaugant nuo patogeninių organizmų invazijos.

Statinai slopina fermento HMG kofermento A reduktazės, kuris katalizuoja ankstyvą 25 etapų procesą, kurio metu susidaro cholesterolis, etapą, veikimą. Šis etapas taip pat yra ankstyvasis daugelio kitų galingų biologinių medžiagų, dalyvaujančių ląstelių reguliavimo procesuose ir turinčių antioksidacinį poveikį, sintezės etapas. Viena iš jų yra kofermentas Q10, kurio didžiausia koncentracija yra širdyje ir kuris atlieka svarbų vaidmenį mitochondrijų energijos gamyboje bei veikia kaip stiprus antioksidantas (Gottlieb ir kt., 2000). Statinai taip pat trikdo ląstelių signalizavimo mechanizmus, kuriems tarpininkauja vadinamieji G baltymai, atsakantys už sudėtingas medžiagų apykaitos reakcijas į stresines sąlygas. Kita svarbi medžiaga, kurios sintezė blokuojama, yra dolicholis, atliekantis lemiamą vaidmenį endoplazminiame tinklelyje. Negalime net įsivaizduoti, kokį įvairų poveikį visi šie sutrikimai, atsiradę dėl HMG kofermento A reduktazės trikdžių, gali turėti ląstelės gebėjimui funkcionuoti.

3. LDL, HDL ir Fruktozė

Gydytojai mus išmokė nerimauti dėl padidėjusio mažo tankio lipoproteinų (LDL) kiekio kraujyje, susijusio su širdies ligomis. LDL nėra cholesterolio rūšis, o veikiau gali būti laikomas konteineriu iš kurio riebalai, cholesterolis, vitaminas D ir riebaluose tirpūs antioksidantai patenka į visus kūno audinius. Kadangi šios maistinės medžiagos netirpsta vandenyje, jos turi būti supakuotos ir pernešamos LDL dalelėse kraujyje. Jei sutrikdysite LDL gamybą, sumažinsite visų šių maistinių medžiagų biologinį prieinamumą organizmo ląstelėms.

Išorinį LDL dalelės apvalkalą sudaro lipoproteinai ir cholesterolis. Lipoproteinų apvalkalo išorėje yra baltymų, o vidiniame sluoksnyje - lipidų (riebalų). Jei išoriniame apvalkale trūksta cholesterolio, lipoproteinuose esantys riebalai tampa pažeidžiami dėl kraujyje esančio deguonies. LDL dalelėse taip pat yra specialaus baltymo, vadinamo "apoB", kuris leidžia LDL turinį pristatyti į reikalingas ląsteles. ApoB yra pažeidžiamas gliukozės ir kitų cukrų, ypač fruktozės esančių kraujyje. Dėl diabeto kraujyje padidėja cukraus koncentracija, o tai dar labiau pakenkia LDL dalelėms, nes suardo apoB. Oksiduotos ir glikuotos LDL dalelės tampa mažiau veiksmingos pernešdamos savo turinį į ląsteles, todėl jos ilgiau užsilaiko kraujyje, ir tokiu būtu atliekant tyrimą, LDL kiekis kraujyje padidėja.

Dar blogiau, kad kai LDL dalelės galiausiai perduoda savo turinį, jos tampa "mažomis tankiomis LDL dalelėmis" - likučiais, kurie paprastai grįžta į kepenis, kad būtų suskaidyti ir perdirbti. Tačiau prie jų prisijungę cukrūs trukdo ir šiam procesui, todėl juos suskaidyti imasi makrofagai, esantys arterijų sienelėse ir kitose organizmo vietose, atlikdami unikalią šalinimo operaciją. Makrofagai yra ypač įgudę išskirti cholesterolį iš pažeistų LDL dalelių ir įterpti jį į HDL daleles. Mažos tankumo LDL dalelės įstringa arterijos sienelėse, kad makrofagai galėtų išgelbėti ir perdirbti jų turinį, ir tai yra pagrindinė aterosklerozės priežastis. HDL dalelės yra vadinamos "geruoju cholesteroliu", o cholesterolio kiekis HDL dalelėse yra lipidų rodiklis, labiausiai susijęs su širdies ligomis, kai mažesnis cholesterolio kiekis siejamas su padidėjusia rizika. Taigi makrofagai plokštelėje iš tikrųjų atlieka labai naudingą vaidmenį didindami HDL cholesterolio kiekį ir mažindami mažo tankio LDL kiekį.

LDL daleles gamina kepenys, kurios sintetina cholesterolį, kad šis būtų įvilktas į jų apvalkalą ir turinį. Kepenys taip pat yra atsakingos už fruktozės skaidymą ir pavertimą riebalais (Collison ir kt., 2009). Fruktozė dešimt kartų aktyviau nei gliukozė glikuoja baltymus, todėl yra labai pavojinga kraujo serume (Seneff1 ir kt., 2011). Kai valgote daug fruktozės (pvz., daug fruktozės turintį kukurūzų sirupą, esantį daugelyje perdirbtų maisto produktų ir gazuotų gėrimų), kepenys yra apsunkintos dėl fruktozės pašalinimo iš kraujo ir paverčiant ją riebalais, todėl jos negali suspėti su cholesterolio tiekimu. Kaip jau sakiau anksčiau, jei nėra pakankamai cholesterolio, riebalų negalima saugiai transportuoti. Kepenys turi išsiųsti visus riebalus, pagamintus iš fruktozės, todėl gamina žemos kokybės LDL daleles, kuriose yra nepakankamai apsauginio cholesterolio. Taigi atsidursite tikrai blogoje situacijoje, kai LDL dalelės yra ypač pažeidžiamos, o atakuojantys cukrūs yra lengvai prieinami ir gali padaryti žalos.

4. Kaip statinai naikina raumenis

Pastaraisiais metais Europa, ypač JK, labai pamėgo statinus. Jungtinė Karalystė dabar turi abejotiną išskirtinumą - ji yra vienintelė šalis, kurioje statinų galima įsigyti be recepto, o statinų suvartojimas pastaraisiais metais padidėjo daugiau kaip 120 % (Walley ir kt., 2005). Vis dažniau ortopedijos klinikose susiduriama su pacientais, kurių problemas galima išspręsti tiesiog nutraukus gydymą statinais, kaip matyti iš neseniai vienoje klinikoje pateikto pranešimo apie tris atvejus per vienerius metus, kai visų jų kreatinkinazės kiekis buvo normalus - įprastas raumenų pažeidimo rodiklis, stebimas vartojant statinus, ir visi jie buvo "išgydyti" tiesiog nutraukus gydymą statinais (Shyam Kumar ir kt., 2008). Iš tikrųjų kreatinkinazės stebėsenos nepakanka, kad būtų užtikrinta, jog statinai nekenktų raumenims (Phillips ir kt., 2002).

Kadangi kepenys sintetina didžiąją dalį cholesterolio tiekimo į ląsteles, statinų terapija labai paveikia kepenis, todėl smarkiai sumažėja cholesterolio, kurį jos gali susintetinti, kiekis. Tiesioginė pasekmė yra ta, kad kepenys labai susilpnina savo gebėjimą paversti fruktozę riebalais, nes jos negali saugiai supakuoti riebalų transportavimui be cholesterolio (Vila ir kt., 2011). Fruktozė kaupiasi kraujyje ir sukelia daug žalos serumo baltymams.

Gydymas statinais stipriai paveikia skeleto raumenų ląsteles. Susiduriama su keturiomis komplikacijomis: (1) jų mitochondrijos yra neveiksmingos dėl nepakankamo kofermento Q10, (2) jų ląstelių sienelės yra labiau pažeidžiamos oksidacijos ir glikacijos dėl padidėjusios fruktozės koncentracijos kraujyje ir sumažėjusio cholesterolio kiekio jų membranose bei sumažėjusio antioksidantų tiekimo, (3) sumažėja riebalų, kaip kuro, tiekimas, nes sumažėja LDL dalelių, (4) svarbūs jonai, tokie kaip natris ir kalis, nuteka per jų membranas, todėl sumažėja jų krūvio gradientas. Be to, gliukozės patekimas, tarpininkaujant insulinui, turi vykti tuose lipidų plaustuose, kurių koncentracija yra cholesterolyje. Dėl sumažėjusio cholesterolio atsargų susidaro mažiau lipidų, o tai trukdo pasisavinti gliukozę. Gliukozė ir riebalai yra pagrindiniai raumenų energijos šaltiniai, ir abu yra pažeisti.

Kaip jau minėjau anksčiau, statinai trukdo kofermento Q10 sintezei (Langsjoen ir Langsjoen, 2003), kurio didžiausia koncentracija yra širdyje, griaučių raumenyse irvisose ląstelėse, kurių medžiagų apykaitos lygis yra aukštas. Q10 atlieka svarbų vaidmenį citrinų rūgšties cikle, vykstančiame mitochondrijose ir užtikrinančiame didžiąją dalį ląstelės energijos poreikių. Angliavandeniai ir riebalai skaidomi dalyvaujant deguoniui, o kaip šalutiniai produktai susidaro vanduo ir anglies dioksidas. Pagaminta energijos valiuta yra adenozino trifosfatas (ATP), kuris labai išsenka raumenų ląstelėse dėl sumažėjusio kofermento Q10 kiekio.

Raumenų ląstelės turi potencialią išeitį, naudojant alternatyvų kuro šaltinį, kuriame nėra mitochondrijų, nereikia deguonies ir insulino. Tam reikia, kad kraujyje būtų daug fruktozės, ir, laimei (arba, deja, priklausomai nuo jūsų požiūrio dėl statinų sukelto kepenų veiklos sutrikimo kraujyje padaugėja fruktozės. Citoplazmoje vykstančio anaerobinio proceso metu specializuotos raumenų skaidulos paima tik dalį fruktozės gaunamos energijos ir gamina laktatą kaip produktą, išleidžiant jį atgal į kraują. Reikia perdirbti didžiulį kiekį fruktozės, kad būtų pagamina pakankamai energijos savo reikmėms. Iš tiesų, buvo įrodyta, kad gydymas statinais padidina laktato gamybą griaučių raumenyse (Pinieux ir kt., 1996).

Vieną fruktozės molekulę pavertus laktatu, gaunami tik du ATP, o cukraus molekulę perdirbus iki anglies dioksido ir vandens mitochondrijose, gaunama 38 ATP. Kitaip tariant, norint gauti lygiavertį energijos kiekį, jums reikia 19 kartų daugiau substrato. Kraujyje besikaupiantis laktatas yra palaima tiek širdžiai, tiek kepenims, nes jie gali jį naudoti kaip „kuro“ pakaitalą – daug saugesnį variantą nei gliukozė ar fruktozė. Laktatas iš tikrųjų yra labai sveikas „kuras“, tirpus vandenyje kaip cukrus, bet ne glikuojanti medžiaga.

Taigi fruktozės pertekliaus perdirbimo našta perkeliama iš kepenų į raumenų ląsteles, o širdis aprūpinama didesniu laktato kiekiu – aukštos kokybės „kuru“, kuris nesukelia destruktyvios glikacijos žalos. LDL lygis krenta, nes kepenys negali susidoroti su fruktozės pašalinimu, tačiau laktato – kuro, kuris gali laisvai keliauti kraujyje (neturi būti supakuotas į LDL daleles) – atsargos gelbsti širdį, kuri kitu atveju maitintųsi LDL dalelių teikiamais riebalais. Manau, kad tai yra esminis statinų terapijos poveikis, dėl kurio sumažėja širdies priepuolio rizika: širdis gerai aprūpinama sveiku alternatyviu „kuru“.

Visa tai yra gerai, tačiau dėl to nukenčia raumenų ląstelės. Jų ląstelių sienelėse trūksta cholesterolio, nes cholesterolio yra labai mažai, todėl riebalai yra pažeidžiami oksidacijos proceso. Šią problemą dar labiau apsunkina sumažėjęs stipraus antioksidanto kofermento Q10 kiekis. Raumenų ląstelėms trūksta energijos dėl sutrikusios mitochondrijų veiklos, todėl jos bando tai kompensuoti anaerobiniu būdu perdirbdamos pernelyg didelius fruktozės ir gliukozės kiekius, o tai sukelia didelę glikacijos žalą baltymams. Jų membranos praleidžia jonus, o tai trikdo raumenų gebėjimą susitraukti ir judėti. Iš esmės tai didvyriški aukos avinėliai, pasiruošę mirti, kad apsaugotų širdį.

Raumenų skausmas ir silpnumas plačiai pripažįstami net statinų pramonėje, kaip galimas šalutinis statinų vaistų poveikis. Kartu su keliais MIT studentais atlikome tyrimą, kuris parodo, kaip statinai gali pakenkti raumenims ir juos aprūpinantiems nervams (Liu ir kt., 2011). Surinkome daugiau kaip 8400 internetinių vaistų apžvalgų, kurias parengė pacientai, gydomi statinais, ir palyginome jas su tokiu pat skaičiumi įvairaus spektro kitų vaistų apžvalgų. Palyginimui buvo atrinktos tokios apžvalgos, kad recenzentų amžiaus pasiskirstymas atitiktų statinų apžvalgų pasiskirstymą. Naudojome priemonę, pagal kurią apskaičiuojama, kokia tikimybė, kad abiejuose apžvalgų rinkiniuose esantys žodžiai ir (arba) frazės pasiskirstys taip, kaip pastebėta, jei abu rinkiniai būtų sudaryti pagal tą patį tikimybinį modelį. Pavyzdžiui, jei tam tikras šalutinis poveikis viename duomenų rinkinyje pasireiškė šimtą kartų, o kitame - tik vieną kartą, tai būtų įtikinamas įrodymas, kad šis šalutinis poveikis yra tipiškas tam duomenų rinkiniui. 1 lentelėje pateiktos kelios su raumenų problemomis susijusios būklės, kurios atsispindėjo satinų apžvalgose.

Manau, kad tikroji priežastis, kodėl statinai apsaugo širdį nuo širdies smūgio, yra ta, kad raumenų ląstelės yra pasiruošusios pasiaukoti dėl didesnio gėrio. Gerai žinoma, kad mankšta naudinga širdžiai, nors žmonės, sergantys širdies ligomis, turi saugotis, kad nepersistengtų, treniruodami raumenis, nes yra tikimybė perkrauti jų nusilpusią širdį. Iš tikrųjų manau, kad mankšta yra naudinga dėl tos pačios priežasties, dėl kurios yra naudingi statinai: ji aprūpina širdį laktatu, labai sveiku “kuru, kuris neglikuoja ląstelių baltymų.

5. Membraninis cholesterolio išeikvojimas ir jonų pernešimas

Kaip jau minėjau anksčiau, statinų preparatai trukdo raumenų gebėjimui susitraukti dėl membranos cholesterolio išeikvojimo. (Haines, 2001) teigė, kad svarbiausias cholesterolio vaidmuo ląstelių membranose yra mažų jonų, ypač natrio (Na+) ir kalio (K+), nutekėjimo slopinimas. Šie du jonai yra būtini judėjimui, o iš tiesų, cholesterolis, kurio augaluose nėra, yra pagrindinė molekulė, kuri leidžia gyvūnams judėti, nes stipriai kontroliuoja šių molekulių jonų nutekėjimą per ląstelių sieneles. Saugodamas ląstelę nuo jonų nuotėkio, cholesterolis labai sumažina energijos kiekį, kurį ląstelė turi investuoti, kad jonai būtų dešinėje membranos pusėje.

Plačiai paplitusi klaidinga nuomonė, kad „pieno rūgšties acidozė“, būklė, kuri gali atsirasti, kai raumenys dirba iki išsekimo, atsiranda dėl pieno rūgšties sintezės. Tikroji istorija yra visiškai priešinga: rūgšties kaupimasis atsiranda dėl per didelio ATP suskaidymo į ADP, kad būtų pagaminta energija raumenų susitraukimui palaikyti. Kai mitochondrijos negali neatsilikti nuo energijos suvartojimo atnaujindamos ATP, norint išvengti acidozės, būtina gaminti laktatą (Robergs ir kt., 2004). Gydant statinais, per dideliems nuotėkiams dėl nepakankamo cholesterolio kiekio membranoje ištaisyti reikia daugiau energijos, o mitochondrijos gamina mažiau energijos.

Fosfolipidinių membranų in vitro tyrimais buvo įrodyta, kad pašalinus cholesterolį iš membranos, kalio nutekėjimo pro membraną greitis padidėja devyniolika kartų (Haines, 2001). Natrio poveikis yra mažesnis - tris kartus. Per ATP valdomus kalio ir natrio kanalus ląstelės išlaiko stiprų šių dviejų jonų pusiausvyros sutrikimą tarp jų ląstelės sienelės, natris yra pašalinamas, o kalis yra viduje. Šis jonų gradientas skatina raumenų judėjimą. Kai membranoje trūksta cholesterolio, ląstelė turi sudeginti daug daugiau ATP, kad kovotų su nuolatiniu abiejų jonų nutekėjimu. Dėl statinų sumažėjus cholesterolio kiekiui, šios energijos jis neturi, nes dėl kofermento Q10 išeikvojimo mitochondrijose sutrinka energijos gamyba.

Pats raumenų susitraukimas sukelia kalio netekimą, o tai dar labiau sustiprina statinų sukeltą nutekėjimo problemą, o dėl susitraukimo atsirandantis kalio praradimas labai prisideda prie raumenų nuovargio. Žinoma, raumenys, kurių membranose yra nepakankamai cholesterolio, kalio netenka dar greičiau. Statinai daro raumenis daug labiau pažeidžiamus acidozei tiek dėl jų mitochondrijų disfunkcijos, tiek dėl padidėjusio jonų nutekėjimo per jų membranas. Tikėtina, kad dėl šios priežasties sportininkai yra labiau jautrūs statinų sukeliamiems raumenų pažeidimams (Meador ir Huey, 2010, Sinzinger ir O'Grady, 2004): jų raumenims kyla dvigubas iššūkis tiek vartojant statiną, tiek sportuojant.

In vitro eksperimentas su žiurkės padų raumenimis parodė, kad į terpę pridėtas laktatas sugebėjo beveik visiškai susigrąžinti jėgą, prarastą dėl kalio praradimo (Nielsen ir kt., 2001). Taigi, kai terpėje netenka kalio, laktato gamyba ir išsiskyrimas tampa labai svarbūs. Sąnarius palaikančių raumenų jėgos praradimas gali sukelti staigius nekoordinuotus judesius, perkrauti sąnarius ir sukelti artritą (Brandt ir kt., 2009). Tiesą sakant, mūsų statinų šalutinio poveikio tyrimai atskleidė labai stiprų ryšį su artritu (kaip parodyta lentelėje).

Nors nežinau apie tyrimą, susijusį su raumenų ląstelių jonų nuotėkiu ir statinais, raudonųjų kraujo kūnelių ir trombocitų tyrimas parodė, kad Na+-K+ įsisavinimas aktyvumas labai padidėjo jau po mėnesio, kai buvo vartojama nedidelė 10 mg/dl statino dozė, ir kartu sumažėjo cholesterolio kiekis šių ląstelių membranose (Lohn ir kt., 2000). Toks įsisavinimo aktyvumas (būtinas dėl membranų nesandarumo) pareikalautų papildomo ATP ir taip sunaudotų papildomos energijos.

Raumenų skaidulos apibūdinamos pagal tai, kiek jose vyksta aerobinė ir anaerobinė medžiagų apykaita. Statinai labiausiai veikia raumenų skaidulas, kurios dalyvauja anaerobinėje apykaitoje (Westwood ir kt., 2005). Šiose skaidulose (IIb tipo) yra labai nedaug mitochondrijų, priešingai nei visiškai aerobinėse 1A tipo skaidulose. Įtariu, kad jų pažeidžiamumą lemia tai, kad joms tenka kur kas didesnis krūvis gaminti ATP, kuris skatina raumenų susitraukimą ir gamina didelius laktato, anaerobinės medžiagų apykaitos produkto, kiekius. Joms tenka užduotis maitinti ne tik save, bet ir pažeistas aerobines skaidulas (dėl mitochondrijų disfunkcijos) ir gaminti pakankamai laktato, kad kompensuotų acidozę, atsiradusią dėl plataus ATP trūkumo.

6. Ilgalaikė statinų terapija žaloja visa organizmą

Statinai laikui bėgant lėtai ardo raumenų ląsteles. Praėjus keleriems metams, raumenys pasiekia tašką, kai nebegali suspėti iš esmės bėgti maratoną diena iš dienos. Raumenys tiesiogine prasme pradeda byrėti, ir jų dalelės patenka į inkstus ir tai gali sukelti retą sutrikimą – rabdomiolizę, kuri dažnai būna mirtina. Iš tikrųjų 31 mūsų statinų apžvalgoje buvo minima "rabdomiolizė", o lyginamojoje grupėje tokių nuorodų nebuvo. Inkstų nepakankamumas, dažna rabdomiolizės pasekmė, statinų apžvalgose buvo paminėtas 26 kartus, o kontrolinėje grupėje - tik keturis kartus.

Mirštantys raumenys galiausiai paveikia nervus, atakuodami nuodingomis medžiagomis ir sukelia nervų pažeidimus, tokius kaip neuropatija ir galiausiai amiotrofinė šoninė sklerozė (ALS), taip pat žinoma kaip Lou Gehrig liga, labai reta, sekinanti ir galiausiai mirtina. Ši liga (manau) atsiranda dėl statinų vaistų. Žmonės, kuriems diagnozuota ALS, retai gyvena ilgiau nei penkerius metus. Septyniasdešimt septyniose mūsų statinų apžvalgose buvo nuorodų į ALS, palyginti su tik 7 palyginimo rinkinyje.

Kadangi jonų nuotėkis tampa nepakeliamu, ląstelės pradeda keisti kalio/natrio sistemą kalcio/magnio pagrindu veikiančia sistema. Šie du jonai yra tose pačiose periodinės lentelės eilutėse kaip natrio / kalio, bet pažengę vienu stulpeliu, o tai reiškia, kad jie yra daug didesni, todėl jiems daug sunkiau netyčia ištekėti. Tačiau tai sukelia platų arterijų sienelių, širdies vožtuvų ir paties širdies raumens kalcifikaciją. Sukalkėję širdies vožtuvai nebegali tinkamai veikti, kad būtų išvengta atgalinio srauto, o dėl padidėjusio kairiojo skilvelio standumo atsiranda diastolinis širdies nepakankamumas. Tyrimai parodė, kad gydymas statinais padidina diastolinio širdies nepakankamumo riziką (Silver ir kt., 2004, Weant ir Smith, 2005). Širdies nepakankamumas mūsų statistiniuose duomenyse apie vaistus nuo statinų pasireiškė 36 kartus, o lyginamojoje grupėje - tik 8 kartus.

Kai raumenys nebegalės patenkinti laktato tiekimo, kepenys ir širdis dar labiau nukentės. Jų padėtis taps blogesnė nei prieš statinus, nes nebus laktato, o LDL, kuris būtų išskyręs riebalus kaip kuro šaltinį, labai sumažės. Taigi jie turi perdirbti cukrų kaip kurą, o tai dabar daug pavojingiau nei anksčiau, nes jų membranose trūksta cholesterolio. Gliukozės patekimas į raumenų ląsteles, įskaitant širdies raumenį, tarpininkaujant insulinui, organizuojamas taip, kad jis vyktų lipidų plaustuose, kur cholesterolio yra labai daug. Dėl mažesnio membranos cholesterolio kiekio sumažėja lipidinių plaustų, todėl sutrinka gliukozės pasisavinimas. Iš tiesų buvo teigiama, kad statinai didina diabeto riziką (Goldstein ir Mascitelli, 2010, Hagedorn ir Arora, 2010). Mūsų duomenys patvirtina šią mintį, nes tikimybė, kad pastebėtas diabeto nuorodų pasiskirstymas yra atsitiktinis, yra tik 0,006.

7. Statinai, Kaveolinas ir raumenų distrofija

Lipidų plaustai yra labai svarbūs medžiagų (tiek maistinių medžiagų, tiek jonų) pernešimui per ląstelių membranas ir kaip ląstelių signalizacijos sritis iš esmės visose žinduolių ląstelėse. Kaveolos ("mažieji urvai") yra mikrodomenai lipidų plaustuose, kurie yra praturtinti medžiaga, vadinama kaveolinu (Gratton ir kt., 2004). Pastaruoju metu kavolinui skiriama vis daugiau dėmesio dėl plačiai paplitusio vaidmens, kurį jis atlieka ląstelių signalizacijos mechanizmuose ir medžiagų pernašoje tarp ląstelės ir aplinkos (Smart et al., 1999).

Yra žinoma, kad statinai trukdo kaveolino gamybai tiek endotelio ląstelėse (Feron ir kt., 2001), tiek širdies raumens ląstelėse. Buvo įrodyta, kad jie sumažina kaveolų tankį 30 % (Calaghan, 2010). Žmonėms, turintiems defektinę kavelino-3, kuris yra širdies ir skeleto raumenų ląstelėse, formą, dėl to išsivysto raumenų distrofija (Minetti ir kt., 1998). Pelės, kurioms buvo sukurtas defektinis kavolinas-3, kuris liko citoplazmoje, užuot prisijungęs prie ląstelės sienelės lipidų plaustų, sulėtėjo augimas ir paralyžiavo kojas (Sunada ir kt., 2001). Kaveolinas yra labai svarbus širdies jonų kanalų funkcijai, kuri, savo ruožtu, yra būtina reguliuojant širdies ritmą ir apsaugant širdį nuo aritmijos bei širdies sustojimo (Maguy ir kt., 2006). Arterijų lygiųjų raumenų ląstelėse kaveolinas yra labai svarbus kalcio kibirkščių ir bangų susidarymui, kurios savo ruožtu yra būtinos arterijų susitraukimui ir išsiplėtimui, kad būtų galima pumpuoti kraują per kūną (Taggart et al, 2010).

Atliekant eksperimentus, susijusius su žiurkių širdžių arterinio kraujo tiekimo susiaurėjimu, mokslininkai įrodė, kad žiurkių širdyse pagaminamo kaveolino-3 kiekis padidėjo 34%, o kairiojo skilvelio svoris padidėjo 27%, o tai rodo skilvelio hipertrofiją. Tai reiškia, kad širdžiai reikia papildomo kaveolino, kad susidorotų su užsikimšusiomis

8. Statinai ir smegenys

Nors smegenys nėra šio darbo dėmesio centre, negaliu nepaminėti cholesterolio svarbos smegenims ir mūsų duomenų rinkiniuose esančių įrodymų apie psichikos sutrikimus. Manoma, kad statinai turės neigiamą poveikį smegenims, nes nors smegenys sudaro tik 2% kūno svorio, jose yra 25% kūno cholesterolio. Cholesterolis yra labai koncentruotas mielino apvalkale, kuris apima aksonus, kurie perduoda pranešimus dideliais atstumais (Saher ir kt., 2005). Cholesterolis taip pat vaidina lemiamą vaidmenį perduodant neurotransmiterius per sinapsę (Tong ir kt., 2009). Nustatėme, kad žodžių, susijusių su demencija, Parkinsono liga ir trumpalaikiu atminties praradimu, dažnumas pasiskirstė labai iškreiptai: visi šie žodžiai daug dažniau pasitaikė statinų apžvalgose nei lyginamosiose apžvalgose.

Neseniai paskelbtame įrodymais pagrįstame straipsnyje (Cable, 2009 m.) nustatyta, kad statinus vartojantys asmenys dažnai serga neurologiniais sutrikimais, ypač neuropatija, parastezija ir neuralgija, ir jiems gresia didesnė rizika susirgti alinančiomis neurologinėmis ligomis - ALS ir Parkinsono liga. Įrodymai buvo pagrįsti kruopščiu rankiniu būdu atlikto 351 paciento savarankiškai pateiktų pasakojimų rinkiniu. Tokio pažeidimo mechanizmas gali būti susijęs su oligodendrocitų, specializuotų nervų sistemos glijos ląstelių, gebėjimo aprūpinti pakankamu cholesterolio kiekiu mielino apvalkalą, supantį nervų aksonus, sutrikimu. Genetiškai sukurtoms pelėms, turinčioms oligodendrocitų defektų, būdingos matomos mielino apvalkalo patologijos, pasireiškiančios raumenų trūkčiojimais ir drebėjimu (Saher ir kt., 2005). Tarp Cable’ [NG1] liga sergančių pacientų populiacijoje taip pat pastebimi kognityvinių funkcijų sutrikimai, atminties praradimas, sumišimas ir depresija. Taigi jo 351 pranešimo apie nepageidaujamus vaistus analizė iš esmės atitiko mūsų atliktą 8400 pranešimų analizę.

9. Cholesterolio nauda ilgaamžiškumui

Platus spektras sunkių sutrikimų, kurie dažniau pasireiškia statinų šalutinio poveikio apžvalgose, rodo bendrą tendenciją, kad ilgalaikis gydymas statinais didina silpnumą ir protinį nuosmukį, kurie paprastai siejami su senyvu amžiumi. Iš tikrųjų geriausiai apibūdinčiau gydymą statinais kaip mechanizmą, leidžiantį greičiau pasenti. Labai informatyvus tyrimas, kuriame dalyvavo pagyvenusių žmonių populiacija ir buvo stebima 17 metų, pradedant 1990 m. (Tilvis ir kt., 2011). Tyrėjai nagrinėjo ryšį tarp trijų skirtingų cholesterolio rodiklių ir senėjimo apraiškų. Jie vertino rodiklius, susijusius su fiziniu silpnumu ir protiniu nuosmukiu, taip pat atsižvelgė į bendrą ilgaamžiškumą. Be cholesterolio kiekio kraujyje, buvo matuojamas biometrinis rodiklis, susijęs su gebėjimu sintetinti cholesterolį (lathosterolis), ir biometrinis rodiklis, susijęs su gebėjimu įsisavinti cholesterolį žarnyne (sitosterolis).

Mažos visų trijų cholesterolio rodiklių vertės buvo susijusios su prastesne silpnumo, protinio nuosmukio ir ankstyvos mirties prognoze. Sumažėjęs gebėjimas sintetinti cholesterolį buvo labiausiai susijęs su prastesne baigtimi. Asmenys, kurių visų trijų biometrinių rodiklių rodikliai buvo aukšti, gyveno 4,3 metų ilgiau nei tie, kurių visų rodiklių rodikliai buvo žemi. Kadangi statinai sutrikdo būtent gebėjimą sintetinti cholesterolį, logiška, kad jie taip pat gali lemti didesnį silpnumą, spartesnį psichikos nuosmukį ir ankstyvą mirtį.

Tiek ALS, tiek širdies nepakankamumo atveju išgyvenimo rodiklis yra susijęs su padidėjusiu cholesterolio kiekiu. Statistiškai reikšminga atvirkštinė koreliacija nustatyta mirtingumo nuo širdies nepakankamumo tyrimo metu. Iš 181 paciento, sergančio širdies liga ir širdies nepakankamumu, pusė pacientų, kurių cholesterolio kiekis kraujyje buvo mažesnis nei 200 mg/dl, mirė praėjus trejiems metams po diagnozės nustatymo, o tik 28 % pacientų, kurių cholesterolio kiekis kraujyje buvo didesnis nei 200 mg/dl, mirė. Kitame tyrime, kuriame dalyvavo 488 pacientai, kuriems diagnozuota ALS, diagnozės metu buvo išmatuotas trigliceridų ir cholesterolio kiekis kraujyje nevalgius (Dorstand ir kt., 2010). Didelės abiejų lipidų vertės buvo susijusios su pagerėjusiu išgyvenimo rodikliu, o p reikšmė < 0,05.

10. Ką daryti, kad išvengtumėte širdies ligų

Jei statinai ilgainiui neveikia, ką daryti, kad apsaugotumėte savo širdį nuo aterosklerozės? Mano asmenine nuomone reikia sutelkti dėmesį į natūralius būdus, kaip sumažinti mažų tankumo LDL dalelių, kurios maitina plokšteles, skaičiųir alternatyvius būdus aprūpinti plokštelių gaminamą produktą (apie tai plačiau po akimirkos). Akivaizdu, kad reikia gerokai sumažinti fruktozės suvartojimą, o tai reiškia, kad dažniausiai reikia valgyti valgyti sveiką maistą, o ne perdirbtus produktus. Kai bus mažiau fruktozės, kepenims nereikės gaminti tiek daug LDL daleli. Galite sumažinti organizmo priklausomybę nuo gliukozės ir riebalų (kaip kuro šaltinio) tiesiog valgydami maisto produktus, kurie yra geri laktato šaltiniai. Grietinėje ir jogurte yra daug laktato, o pieno produktuose apskritai yra laktozės, kurią žarnyno bakterijos paverčia laktatu, jei tik nesergate laktozės netoleravimu. Įtemptas fizinis krūvis, pavyzdžiui, treniruotė su bėgimo treniruokliu, padės atsikratyti perteklinės fruktozės ir gliukozės, esančių kraujyje, o skeleto raumenys perdirbs šias medžiagas į laktatą.

Galiausiai turiu keletą galbūt netikėtų rekomendacijų, kurios yra pagrįstos mano atliktais tyrimais, kuriais remiantis buvo parengti du šiuo metu recenzuojami dokumentai (Seneff3 ir kt., Seneff4 ir kt.). Mano tyrimai atskleidė įtikinamų įrodymų, kad maistinė medžiaga, kurios labiausiai reikia norint apsaugoti širdį nuo aterosklerozės, yra cholesterolio sulfatas. Išsami literatūros apžvalga, kurią aš ir mano kolegos atlikome rengdami šiuos du straipsnius, įtikinamai rodo, kad riebalų sankaupos, kurios kaupiasi arterijų sienelėse, vedančiose į širdį, iš esmės egzistuoja tam, kad būtų galima išgauti cholesterolį iš glikuotų mažų tankių LDL dalelių ir iš jų sintetinti cholesterolio sulfatą, kuris tiekiamas tiesiai širdies raumeniui. Plokštelės daugiausia kaupiasi į širdį vedančiose arterijose todėl, kad širdies raumuo būtų aprūpintas pakankamu cholesterolio sulfato kiekiu. Savo darbuose mes pateikiame argumentą, kad cholesterolio sulfatas vaidina esminį vaidmenį lipidų plaustuose esančiose urveolėse, tarpininkaujant deguonies ir gliukozės pernešimui.

Saulės spindulių veikiama oda dideliais kiekiais gamina cholesterolio sulfatą. Mūsų teorija teigia, kad oda iš tiesų sintetina sulfatą iš sulfido, kaupdama saulės šviesos energiją sulfato molekulės pavidalu ir taip veikdama kaip saulės energija varomas akumuliatorius. Po to sulfatas, nešamas cholesterolio molekulės, keliauja į visas kūno ląsteles.

Saulės poveikio naudos širdžiai įrodymai pagrįsti tyrimu, kuros atliktas siekiant ištirti geografijos ir širdies ir kraujagyslių ligų ryšį (Grimes ir kt., 1996). Remiantis gyventojų statistiniais duomenimis, tyrimas parodė nuoseklų ir stulbinantį atvirkštinį tiesinį ryšį tarp mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir apskaičiuoto saulės spindulių poveikio, atsižvelgiant į saulėtų dienų procentinę dalį bei geografinės platumos ir aukščio poveikį. Pavyzdžiui, 55-64 metų amžiaus vyrų mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų Belfaste (Airija) buvo 761, o Tulūzoje (Prancūzija) - tik 175.

Cholesterolio sulfatas yra labai universalus. Jis tirpsta vandenyje, todėl gali laisvai judėti kraujotakos sistemoje, o į ląstelių membranas patenka dešimt kartų lengviau nei cholesterolis, todėl gali lengvai papildyti ląstelių cholesterolio atsargas. Skeleto ir širdies raumens ląstelės taip pat gerai išnaudoja sulfatą, paverčia jį atgal sulfidu ir sintetina ATP, taip susigrąžindamos saulės šviesos energiją. Taip sumažinama energijos gamybos našta mitochondrijoms. Iš sulfato molekulės išsiskyręs deguonis yra saugus deguonies šaltinis citrinos oksido ciklui mitochondrijose.

Taigi, mano nuomone, geriausias būdas išvengti širdies ligų yra užtikrinti alternatyvų cholesterolio sulfato tiekimą. Visų pirma, tai reiškia valgyti maistą, kuriame gausu ir cholesterolio, ir sieros. Kiaušiniai yra optimalus maistas, nes jie yra gerai aprūpinti abiem šiomis maistinėmis medžiagomis. Antra, tai reiškia, kad oda turi gauti daug saulės spindulių. Ši idėja prasilenkia su JAV medicinos ekspertų patarimu vengti saulės, nes baiminasi odos vėžio. Manau, kad per didelis kremų nuo saulės naudojimas kartu su fruktozės vartojimu labai prisidėjo prie dabartinės širdies ligų epidemijos. Natūralus įdegis, atsirandantis saulėje, kur kas geriau apsaugo nuo odos vėžio nei kremuose nuo saulės esančios cheminės medžiagos.

11. Baigiamosios pastabos

Kiekvienam žmogui suteikiama ne daugiau kaip viena galimybė pasenti. Kai jaučiate, kad jūsų kūnas nyksta, nesunku suprasti, kad taip yra dėl to, kad prasidėjo senėjimo procesas. Manau, kad geriausiai gydymą statinais galima apibūdinti taip, kad dėl jo greičiau senstama. Mobilumas, kurį cholesterolis suteikė visiems gyvūnams yra didelis stebuklas.Slopindami cholesterolio sintezę, statinų vaistai gali sunaikinti tą mobilumą. Nė vienas tyrimas neįrodė, kad statinai pagerintų mirtingumo statistiką. Tačiau nėra jokių abejonių, kad statinai padarys jūsų likusias dienas žemėje daug mažiau malonias, nei būtų kitu atveju.

Kad pagerintumėte savo gyvenimo kokybę, pailgintumėte gyvenimo trukmę ir išvengtumėte širdies ligų, mano patarimas paprastas: praleiskite daug laiko lauke; valgykite sveiką, cholesterolio praturtintą gyvulinės kilmės maistą, pavyzdžiui, kiaušinius, kepenėles ir austres taip pat fermentuotą maistą, jogurtą, grietinę ir maistą, kuriame gausu sieros, pavyzdžiui, svogūnus ir česnakus. Ir galiausiai pasakykite „ne, ačiū“ savo gydytojui, kai jis rekomenduos gydymą statinais.

Original article: http://people.csail.mit.edu/seneff/why_statins_dont_really_work.html